Tiek Vilniuje, tiek kituose šalies miestuose dviračių transporto priemonių pastebimai daugėja, tačiau, ypač dviratininkų skaičiumi, gerokai atsiliekame nuo tokių šalių kaip Olandija, Danija ar Suomija, kur dviračiai kur kas labiau populiarūs nei vidaus degimo variklius turinčios dviratės transporto priemonės. Pas mus – veikiau atvirkščiai: dviratis dažnai yra transporto priemonė „tik iš bėdos“. Ir jei sąlygos neleidžia įsigyti ką nors motorizuoto.
Kiek šalyje yra dviračių – neaišku, tačiau mopedai ir motociklai geriau apskaityti. Pirmųjų, remiantis statistikos duomenimis, iki šių metų pradžios Lietuvoje buvo įregistruota kiek daugiau nei 21 200 (L1 ir L2 klasių), antrųjų – 38 873 (L3 klasės). Suskaičiuoti šalies gatvėmis riedančius motorolerius – bemaž neįveikiama užduotis, nes nėra vien jiems skirtos klasės. L3 klasei priskiriamos visos dviratės transporto priemonės, kurių variklio darbo tūris didesnis nei 50 kub. cm, o maksimalus greitis didesnis kaip 50 kilometrų per valandą.
Taigi, pagal dokumentaciją tai pačiai klasei priklauso ir elegantiški, 125 kubinių centimetrų darbo tūrio variklį turintys ir 15 AG pajėgumą išvystantys motoroleriai „Vespa“, ir 150 AG galios „Kawasaki ZZR“ (vadinamosios „britvos“), kurių variklis – 1,1 litro, ir net solidieji, ne dažnam įperkami „Harley Davidson“.
Tačiau palikime tą klasifikacijos painiavą specialistams ir pasidomėkime eismo kultūra bei tarpusavio santykiais vairuojančių dviračius, motorolerius ir motociklus. Kartu su LRT laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ žurnalistais pakalbinome keletą šio transporto entuziastų.
Pavojingiausias – ignoravimas
„Bene didžiausia problema, jog motociklas ar motoroleris – nelengvai pastebima transporto priemonė, ypač vasaros sezono pradžioje nuo jų atpratusiems sunkvežimių ar lengvųjų automobilių vairuotojams, – interviu LRT laidai „Keliai. Mašinos.Žmonės“ kalbėjo Lietuvos motociklų klubo prezidentas Rimas Bružas, vasarą ir pats nenulipantis nuo motociklo. – Todėl motociklininkas visada turi važiuoti gatve sukaupęs visą dėmesį ir taip, tarsi jo niekas nematytų. Tolerancijos ne tik motociklininkų ar dviratininkų atžvilgiu nėra ir niekada nebus per daug“.
Povilu prisistatęs motorolerio vairuotojas sakė Vilniaus gatvėse besijaučiąs gana saugiai, nors savisaugos jausmo nepamirštąs nė minutei. Jo nuomone, pernai lengvųjų ar sunkesnio transporto priemonių vairuotojai buvę pakantesni, mieliau praleisdavę tarp spūstyse įstrigusių automobilių nardančius motociklininkus ar motorolerių vairuotojus. Šiemet prasčiau, didesniųjų pakantumas kažkur dingęs, todėl jie net ir įstrigę spūstyse ima ir „susiglaudžia“, nepalikdami nė menkiausio tarpelio pralįsti.
„Visokių situacijų pasitaiko. Kartais besistengdami mums, motociklininkams, padėti padaro daug blogiau, užblokuoja… būna blogų žmonių… ir man pačiam taip buvo, kai užblokavo, bet šis tas keičiasi, – prisiminęs penkerių metų įvykius kalbėjo prisiekęs motociklininkas, grupės „G&G Sindikatas“ lyderis Gabrielius Liaudanskas–Svaras, prisipažinęs, jog skutais paleidęs net du nepigius motociklininko kostiumus ir tik tada supratęs, jog tai buvusi pati geriausia investicija į savo sveikatą. – Dabar eismo dalyvių kultūra gerėja, motociklininkų daugėja keliuose, tie patys vairuotojai persėda ant dviračių transporto priemonių ir puikiai žino, kaip jaustis motociklininko kailyje ir kaip didesnės transporto priemonės vairuotojo.“
Nuo keturiolikos metų motociklą vairuojantis Svaras teigia, jog didžiausi pavojai jo hobio draugų tyko miestų gatvėse, ypač persirikiuojant iš vienos eismo juostos į kitą, išvažiavimuose iš kiemų, prie mokyklų ir kitų masinio susibūrimo vietų, kai netikėta kliūtis staiga atsiranda tavo kelyje. Todėl motociklininkams, kaip ir šachmatininkams, būtina numatyti keletą ėjimų į priekį. Ir niekad nepervertinti savo jėgų bei sugebėjimų.
Kas važinėja sostinės gatvėmis?
Kartu su laidos komanda berengdami reportažą ir važiuodami Vilniaus Ateities gatve, sutikome įvairiausio sąmoningumo dviratininkų. Pirmiausia nudžiugino tiesiog idiliškas tėčio ir kokių penkerių metų pyplio duetas: abu dviratininkai buvo su šalmais, vilkėjo ir šviesą atspindinčias liemenes, mažojo kojas dengė ir kelių apsaugos.
Deja, kiti sutiktieji tokia atsakomybe nespinduliavo – netoli Žaliųjų ežerų pakalbinti garbaus amžiaus vyrai, kaip vėliau paaiškėjo, sodininkai, užklausti apie šalmus ir kitas saugumo priemones, kurių nė vienas neturėjo, tik ranka numojo.
„O kam mums tie šalmai, mes kokie Schumacheriai, ar ką?“ – kone choru atrėžė trijulė. Sodininkai įrodinėjo esą geri, patyrę dviratininkai, ir užrištomis akimis galintys rasti kelią į savo sklypus. Apie tai, kad ne visas situacijas keliuose lemia tik jų pačių gebėjimai, atrodo, nesusimąstė. Ir, ko gero, nė vienas jų dar nėra akis į akį susitikęs su kitu mūsų pašnekovu. Palinkėjome, kad ir netektų susitikti.
Nesusipratimas kainuoja
„Nors dviratės transporto priemonės – dviračiai, motoroleriai, mopedai ar motociklai iš pirmo žvilgsnio atrodo mažiau pavojingos, tačiau patekus į avarijas jų pasekmės neretai būna labai sunkios, o jų įtaka kartais neišvengiamai lydi visą likusį gyvenimą, – sako Vilniaus universiteto ligoninės vaikų ortopedijos-traumatologijos centro direktorius doc. dr. Kęstutis Saniukas. – Ypač sunkios galvos smegenų, kaukolės, stuburo lūžių traumos, kurias būtent dažniausia ir patiria dviračių transporto priemonių vairuotojai. Paprastai tokias traumas lydi ir blužnies, kepenų sužeidimai, dar labiau apsunkinantys ligonio gydymą.“
Daktaras K. Saniukas pastebi, jog jei anksčiau sunkiausias traumas patirdavo motociklininkai, tai dabar juos sparčiai vejasi, o gal jau pranoko keturračių vairuotojai, ypač vaikai, laikantys šias transporto priemones pakankamai saugomis ir nesudėtingomis vairuoti. Apmaudžiausia, kad taip ko gero mano ir tėvai, nes daug tokių nelaimingų atsitikimų įvyksta jiems matant ir netrukdant atžaloms važinėtis.
Belieka tik džiaugtis, jog dviratės transporto priemonės – vasaros sezono atradimas. Bent jau mūsuose. Jų sezoniškumą patvirtina ir toks iškalbingas faktas, jog jei žiemą į daktaro K. Saniuko vadovaujamą ortopedijos-traumatologijos centrą kasdien patenka po 20-30 nelaimėlių, tai vasarą – po 80-90. Žinoma, ne visi jie nukentėję avarijose, tačiau tokių – dauguma.
Verta ne tik susiprasti, bet ir imtis visų priemonių, kad tuose sąrašuose neatsidurtume ir mes.
Juozas Mažeikis
Tel./Faks: 230 57 25, mob. 8 (612) 93662
Šios nuotraukos – tai tik keli sektini ir nesektini pavyzdžiai kaip dviračių transporto priemonių vairuotojams derėtų ir nederėtų elgis kelyje
Algimanto BRAZAIČIO nuotraukos
