Ryte į sostinės centrą greičiausiai atvažiuoja Pilaitės mikrorajono gyventojai, o vakare namo grįžti geriausiai sekasi gyvenantiesiems Nemenčinės plente. Šie daugeliui tikrai netikėti duomenys paaiškėjo po savaitę trukusio “Auto Bild Lietuva” tyrimo.
Prieš apibendrindami duomenis pirmiausia paaiškinsime, kaip vyko tyrimas. Mūsų sugalvotame eksperimente dalyvavo keturiolika „Veido“ periodikos leidyklos darbuotojų: vienuolika važinėjančių automobiliais ir po vieną darbą bei namus pasiekiančių autobusu, mikroautobusu ir dviračiu. Tyrimas vyko birželio 4, 5, 8, 9 ir 10 dienomis – iš viso penkias darbo dienas.
Kiekvienas eksperimento dalyvis rytą įlipęs į automobilį ar kitą transporto priemonę užfiksuodavo laiką. Atvykęs į darbą (pastatęs automobilį aikštelėje ar išlipęs iš kitų transporto priemonių, vėl pasižiūrėdavo į laikrodį. Nebuvo pamirštas ir kelionės atstumas, kuris taip pat buvo rašomas į specialų lapą. Kas vakarą grįždamas namo kiekvienas dalyvis pakartodavo eksperimentą.
Suprantama, kelionės atstumas, kurį tenka įveikti iš skirtingų Vilniaus mikrorajonų norint pasiekti centrą, gerokai skiriasi. Todėl norėdami sužinoti, kokiais maršrutais automobiliais važinėjantys mūsų eksperimento dalyviai mažiausiai užtrunka mašinų spūstyse ir mažiausiai sudegina degalų, apskaičiavome vieno kilometro įveikimo laiką. Būtent šis faktas ir buvo lemiamas sprendžiant, kokiais sostinės maršrutais važiuojant galima greičiausiai pasiekti galutinį tikslą.
Rytais sostinę kamuoja mažesnės spūstys nei vakarais
Pirmas bene labiausiai į akis krintantis faktas – rytą Vilniaus centrą galima pasiekti greičiau nei vakare tuo pačiu maršrutu parvykti namo. Pavyzdžiui, šių eilučių autorius rytą iš Pilaitтės į centre esančią A.Goštauto gatvė nuvažiuoja greičiau, nei vakare grįžta namo. Skirtumas iš tiesų akivaizdus: rytą vieną kilometrą pavyksta įveikti vidutiniškai per 1 min. 30 s, o vakare – per 2 min. 58 s. Kitais žodžiais tariant, kelionė namo dvigubai prailgsta.
Dar vienas puikus pavyzdys, leidžiantis įvertinti sostinės spūstis: maršrutą Pilaitė–centras ir centras–Pilaitė kas dieną įveikdavo du mūsų eksperimento dalyviai. Pirmasis jų į darbą iš vykdavo 8 val. 15 min. arba 8 val. 30 min. Jam rytą vienam kilometrui įveikti vidutiniškai prireikdavo 3 min. ir 36 s. Tuo tarpu antrasis, į darbа pajudėjęs šiek tiek vėliau (8 val. 45 min. arba 8 val. 53 min.), sugaišdavo vos 1 min. ir 30 s. Vadinasi, taupant degalus ir laiką į darbą verta važiuoti šiek tiek vėliau. Beje, vakare jiems abiem iš A. Goštauto gatvės į Pilaitę vieną kilometrą pavykdavo įveikti per vienodą laiką.
Labiausiai vasaros pradžioje nuo mašinų eilių kentėjo Pašilaičių, Šeškinės ir Baltupių gyventojai. Pirmojo rajono gyventojams mūsų eksperimento dalyviams vieną kilometrą rytais pavykdavo įveikti vidutiniškai per 4 min. ir 37 s, antrojo – per 4 min. ir 46 s, o trečiojo – net per 5 min. ir 7 s. Vakare geležine kantrybe labiausiai turėjo apsiginkluoti vykstantieji į Šeškinę. Jie iš centro iki minėto mikrorajono vieną kilometrą įveikdavo vos per 10 min. O juk atstumas tikrai nedidelis – tik 3,5 km. Bene labiausiai intriguojančius duomenis gavome apskaičiavę kelionės laiką iš Trakų iki Vilniaus centro ir atgal. Rytais net ir dėl uždaryto Lazdynų tilto vieną minėto maršruto kilometrą pavykdavo įveikti vos per 56 s, o vakare – per 1 min. ir 17 s. Suprantama, toks puikus rezultatas gautas todėl, kad išsikapsčius iš sostinės spūsčių, likusią kelionės atkarpą galima įveikti iš tiesų greitai.
Mindaugas Malinauskas
